Mes nešėme kokį svorio metimą. Marcelė 1 metai ir 1 mėnuo (tryliktasis mėnuo) - Mamos Žurnalas
Marcelė Su vyru Sauliumi 47 m. Neila susilaukė Austėjos 24 m. Marcelė gimė m.
Nuo nevykusių santykių pavargusi emigrantė laimę prisikvietė peržengusi save
Tęsti dienoraštį ar ne? Visada savo rašinėlį apie Marcelę parengdavau dar iki žurnalo maketavimo pradžios, o šį kartą tempiau iki paskutinės dienos, nes vis nebuvau nusprendusi — reikia jo ar ne? Iš pradžių gardu, bet kai skrandis pilnas ir kemši jau per jėgą… O dar likę daugiau nei pusė… Posakis labai tinka užsibuvusiems svečiams. Mažiausiai norėjome, kad jaunos skaitytojos, tinkančios man į dukras, sakytų — kiek ta tetutė gali rašyti tą patį per tą patį, geriau tuos puslapius skirtų patarimams apie pilvuko pūtimą.
Sakiau sau — stebėk ženklus ir pamatysi, ar tikrai reikia rašyti toliau. Lūžis įvyko apsiperkant vienoje drabužių parduotuvėje.
Jau pasakojau, kad laiškų gaunu nuo pat dienoraščio pradžios, bet bendravimas nematant pašnekovo nėra toks emociškai paveikus kaip kad akistata su skaitytoja ir dar persirengimo kabinoje.
Taigi, vienoje drabužių parduotuvėje prie matavimosi kabinų stovėjome dvi mamos su vežimėliais, o viduje neršė mūsų vyrai. Jaučiau, kad kabinos kaimynė kažką kuždasi su savuoju, lyg kaupiasi. Tada ryžosi ir mus užkalbino. Pasirodo, skaitytojai, ir ne bet kokie. Rašinėlius apie Marcelę skaito po kelis kartus, o mano vyro mintys apie tėvystę, pasivažinėjimus lauke skaitomi garsiai kaip mokomoji-auklėjamoji medžiaga tėčiui.
Skaitytoja žinojo, ir kiek Marcelė sveria, ir kiek turi dantų, ir ką valgo. Noriai apžiūrinėjo heroję, guodėsi savo vaikučio problemomis. Pokalbis įsisiūbavo apie atpylinėjimą, papildomą maistą, vaikų dantis ir begales kitų smulkmenų. Išsiskiriant ji nuoširdžiai paprašė tęsti dienoraštį. Rašysiu, bala nematė.
Vis dar kūdikis Marcelei suėjo metai. Ir kas įvyko? Ogi nieko. Manau, dauguma mamų sutiks, kad įkopus į tryliktąjį mėnesį niekas iš esmės nepasikeičia. Tad koks skirtumas? Njau per vieną sekundę, laikrodžio rodyklei perslinkus iš dvylikto gyvenimo mėnesio į tryliktą, kažkas perjungė klavišą, ir mamos bei vaiko gyvenimas pasikeitė iš esmės? Mums, kuriančioms žurnalą apie tėvystę, ši kategoriška riba iki metų — pasaulio bamba, nuo metų — statistinis vienetas visada kėlė nuostabą.
Apie kūdikio raidą, mitybą, kiekvieno mėnesio sveikatos ypatumus informacijos begalė, o kaip vystosi 13, 14, 15 mėnesių vaikutis? Tai jau niekam neberūpi. Ta riba panaši į pasakų pabaigą, kai karalaitis vedė princesę ir mes nešėme kokį svorio metimą bei laimingai gyveno. Meilės romanas juk tebuvo trumputė įžanga į tikrą ilgą gyvenimą, bet kam čia įdomu, ką tie patenkinti sutuoktinai veikė po vestuvių.
Yra ir daugiau tokių nelogiškų riboženklių motinystės kelyje. Pavyzdžiui, šaltakraujiškas pagimdžiusios moters nukarūnavimas.
Visą nėštumą moterį vyras ir visa aplinka nešioja ant rankų, lepina ir globoja. Įkiškite nosį į vakarėlį, kuriame dalyvauja nėštukė.
Dažniausiai sėdi patogiai ant kėdutės susikėlusi kojas, apkamšyta jei šalta ir vėdinama jei karštaaplink straksi būrys nusiteikusių įpilti, atpjauti, atnešti, paduoti. Šiurpus kontrastas realybei, kurią moteris išgyvena grįžusi iš gimdymo namų.
Karalius jau kitas — mažylis, visi juo žavisi, neša dovanas, o į senus drabužius neįsispraudžiančiai, neišsimiegojusiai mamytei juodais paakiais niekas nebekiša kėdutės po kojomis, kad patogiai jas susikeltų ir pasėdėtų.
Dainų šventėje Marcelė pasinešė kur akys mato ir galop sviedė buteliuką į nepažįstamą vaiką Kiekvienas vaikas ypatingas Visos mamos, kurios man rašo ar užkalbina, o ir sutiktos kieme, žaidimų aikštelėse, pasidžiaugia Marcele, kad didelė, daug valgo. Ir tuoj pat metasi prie savo vaiko, lieja nerimą, kad jis kažkurioje srityje silpnesnis — vis dar neišdygo dantukai, nenori papildomo maisto, nevaikšto, sveria ne 13 kg kaip Marcelė, o tik 9.
Kitas nevalgus 13 mėnesių berniukas vis dar nevaikšto, bet užtat dainuoja!
Vilkai turi valgyti druskos
O Marcelė, įjungus vaikiškas daineles, tik keistai murma ir mykia, tiesa, tuoj pat pradeda kraipyti klubus. Rasčiau šimtus tą pačią dieną gimusių vaikų, kurie šauniau veria piramidės žiedus, stato kaladėlių bokštus, knygutėje atpažįsta gėlę ir saulę, kai mano dukrytė čia nėra genijus, užtat savo 8 dantimis gali kad ir stalo koją griaužti, kaip jai viskas gardu. Jei tik raidos lenktynėse sukirbėjo, kad Jūsų vaikas kurioje nors grafoje atsilieka, tuoj pat suraskite tą sritį, kurioje jis lenkia kitus, o tokia tikrai yra!
Pasikartosiu dar kartą — kūdikystėje atsiskleidę gabumai, laimėjimai, raidos šturmas gyvenime nieko nelemia. Mano sesutė Donalda labai ilgai nekalbėjo. Be to, jai ilgai neaugo plaukai. Pasak mamos, gailestis, skausmas, gėda ir visi kiti negatyviausi jausmai užplūsdavo, kai tekdavo svečiuotis pas draugus, auginančius tokio paties amžiaus dukrytę — ilgaplaukę, puikiai kalbančią princesę.
20 PRIEŽASČIŲ, KODĖL SVORIS NEKRENTA
O kur kalbioji gražuolė, ta kita mergytė? Istorija nutyli, vadinasi, neuždirba duonos nei iš grožio, nei iš žodžio. Pasikeitė, bet daugiau ne dėl to, kad Marcelei suėjo mes nešėme kokį svorio metimą mėnesių, o todėl, kad pagaliau atėjo tikra vasara. Ką tai reiškia auginant vaikus, nepasakosiu, pačios žinote — tai rojus.
Donelaičiui pavasarį buvo linksmybės, o vasarą — darbai, bet mums vasara yra tikra laimės pasaka, nes neturime nei daržų, nei šiltnamių.
Su Marcele vis dažniau apsistojame vaikų žaidimų aikštelėse.
Dukrytės nesužavėjo smėlis, nors nupirkome kalną kibiriukų, kastuvų ir formelių. Dar laukiame, kol galvoje susijungs jungtys, ir smėlio dėžė taps svajonių kampeliu.
Užtat ją be galo domina numestos nuorūkos, šiukšlių dėžės ir jų turinys, akmenukai, pagaliukai, ir be abejo — šunys. Marcelė drąsiai eina prie vaikų, stebi, kaip jie supasi ar mes nešėme kokį svorio metimą, ima jų žaislus.
Laida „Laikas veikti“: kaip numesti svorio ir jį išlaikyti?
Dabartiniu gyvenimo etapu ji labai panaši į didelį, bet nerangų ir negudrų sausainį iš filmuko apie Šreką. Supranta komandas sustoti, ateiti, atsisukti, bet dažnai išsiskėtusi ir iškėlusi rankas pasineša kur akys mato.
Leidžiame lauke lakstyti basomis, tad didžiuma laiko taip ir praeina — Marcelė lekia, sustoja, atsisuka, lekia atgal, vėl keičia kryptį, palinksta prie nuorūkos ar kokio šiukšliuko, vėl bėga.
O mes ganome akimis ir visą laiką mintyse meldžiamės, kad nenugriūtų. Nes griūva dar skaudžiai, kojos susipina net kada sulėtėja svorio metimas po butą.
Nors baldai apdengti apsaugomis, traumos ištinka viena po kitos. Vis dar laukiame prasmingų žodžių, kol kas jų labai mažai. Prie baseinų ir kitų vandens telkinių draugutės Marcelė ir Adelė nesulaikomos Svarbi persona Mūsų nuomone, vienas svarbiausių vaiko intelekto požymių yra išdygę ožio ragai. Anūkei Adelei jie kyšo jau gana ilgi, panelė gali griūti ant grindų ir raitytis, ištikta dvasinių kančių, jei ko negauna.
7 dienos detoksikacijos dietos receptas
Marcelė greitai mokosi iš dukterėčios šio meno, ir jau ne kartą pastebėjome, kaip įsižeidusi riečiasi į velnio tiltą kai įtempia nugarą ir galvą riečia atgal ar demonstratyviai gulasi ant kilimo ir rėkia. Kaip išvengti to triukšmo, nervų karo, kai vaikas nori ne žaislų, o normalių suaugusiųjų daiktų — raktų ryšulio su automobilio signalizacijos pultu, televizorių pultų, mobiliųjų telefonų, piniginių su pinigais?
Aišku, čia svorio metimo stovykla mums suaugusiems naujiena, gal taip seniai patys darote, bet kai papasakojau Karolinai Liukaitytei imdama interviuji susidomėjo ir sakė, kad tikrai išbandys.
Mums kalbantis su Karolina, jos mažoji dukrytė Lukrecija naršė po mamos kosmetinę ir sudaužė brangios kompaktinės pudros dėžutę. Aišku, kurį laiką, kol mergytė žaidė su mamos dažais, buvo ramu, bet ta ramybė paskui pavirto į mažiausiai litų nuostolį.
Dienoraštis liepos 17 diena. Trečiadienis Nugalėti, bet nepalūžę. Turime tik 10 dienų ir begalę planų, darbų ir užduočių. Mes vis dar kelyje, o tiksliau danguje. Diena tiesiog sprogo… Nuo išlydėjimo momento geležinkelio stotyje iki dabar.
Tad mūsų patarimas — paruoškite vaikui visų jį traukiančių suaugusiųjų daiktų dublikatus. Mes sukomplektavome Marcelei: Piniginę — į mano seną sudėjome nenaudojamas nuolaidų ir vizitines korteles, beverčių pinigų, likusių po kelionių į šalis, kuriose labai smulki valiuta. Piniginė niekuo nesiskiria nuo tikros, net svečiai sutrinka, kad leidžiame vaikui žaisti su banko kortelėmis.
Raktų ryšulį — prie tikrų raktų pakabukų prisegėme įvairiausių nenaudojamų raktų, svarbu, kad jie būtų skirtingo dydžio, formų. Kosmetinį krepšelį — čia kiekvienai moteriai nesunki užduotis, nes tušai greitai uždžiūva, pudros ir lūpdažiai baigiasi. Žvelkite į ateitį ir kai kuo mes nešėme kokį svorio metimą iš anksto, nes labai greitai dukrytė, o gal ir sūnelis, pradės domėtis kvepalų buteliukais, kurie taip greitai nepasibaigia. Nenaudojamos kosmetikos ir kvepalų buteliukų paprašykite draugių, tikrai suneš.
Pamenu, kaip entuziastingai nešėme redaktorei Gintai tuščius kvepalų buteliukus, kai jais domėjosi kolegės dukra Guodutė. Dėl ateities, tai po kokių 3 metų vaikas labai noriai žais su sagomis, tad jau kaupkite įvairių sagų — tiesiog išmesdamos drabužį iškirpkite jas, paskui tikrai džiaugsitės.
Kur: Docklands, Dublinas.
Brangenybių dėžutę — kadangi auginame tik mergaites,joms aktualu karoliai ir žiedai, o berniukui galima suruošti tikro vyro staliaus ar kokio šaltkalvio dėžę. Juk kiekviena moteris namuose ras nebenaudojamos pigios bižuterijos, o kiekvienas vyras — senų įrankių.
Kita vertus, įrankių dėžę formuočiau kiek vėliau, nes koks stipresnis berniukas gali sviesti santechniko raktą tiesiai į televizorių. Marcelė taip tikrai padarytų, ji turi smūginę metimo jėgą, kamuoliuką sviedžia kaip V.
Išgyvenau siaubingą gėdą Dainų šventės koncerte Vingio parke — Marcelė pasileido bėgti kur akys mato, nešina sulčių buteliuku, o paskui nemotyvuotai jį sviedė.
Buteliukas skrido toli ir atsitrenkė… į nekalto kokių 9 mėnesių vaikučio kaktą. Laimei, neskaudžiai, bet kiek kartų turėjau nusilenkti to vaiko mamai, maldauti atleidimo, tūpčioti ir nesmagiai šypsotis… Viliuosi, kad tai nebuvo žurnalo skaitytojų šeima, nes tuoj pat nutrauktų prenumeratą… Mobiliųjų telefonų ir pultų — šių tikrai pilni kiekvieni namai.
Manau, tai neišvengiama. Tačiau kartais jie aplankę, rodos, tik akimirkai, užsibūna labai ilgam. Tada byra vidinis pamatas, nieko nesinori ir bet kokia veikla netenka savo prasmės. Man tokios jau dvi pastarosios savaitės - su didžiuliais endorfinų šuoliais aukštyn, ir krūtinėje nesutelpančiais jausmais, kurie negailestingai bloškia bedugnėn. Tokiais momentais labiausiai man padeda stabtelėti ir perklausti savęs - kodėl aš save taip baudžiu ir alinu?
Aišku, neveikiantys telefonai vaiko ilgai nežavės, tik akimirką kitą. Ne kartą mačiau, kaip kalbėjosi prie ausies priglaudusi tėčio žiebtuvėlį… Viena taisyklė — šie pakaitiniai daiktai turi būti atseit draudžiami, padėti ant komodų koridoriuje šalia tikrųjų — tarytum saugomi ir branginami.
