Lieknas žemyn vedė

Dieve mano, kodel taip liūdna!

lieknas žemyn vedė numesti svorio fa

Apsikniaubiau prie medžio, susiė miau galvą, apsiverkiau. Būna, kad žmogus gyvena ir merdi, ir gyvasties ir mirties nejunta, amžinasties sapno prislėgstas, ir ištrykšta kur tai toli mažutė mažulėlė kibirkštėlė, aš, šešėlis liepsnelės pakyla ir praslenka, nepalytėjęs, neužgavęs, lengvu dvelkimu neprisišlijęs, ir atsiveria dūšioj kažkokia opa, kažkokia didelė didelė nepagyjama opa… Ar nėra dūšia toks daiktas, kurį reikia slėpti kuo giliausiai, kuo slapčiausiai nuo liepsnų, nuo kibirkščių, nuo pasaulio ir ypač nuo šešėlių?.

dmae svorio metimas

Ar nėra dūšia toji mėlyna paukštė, kuri nuo tolimo dvelkimo šešėlio numiršta?. Ar nėra dūšia lieknas žemyn vedė šla mesys, tasai tykus tykus šlamesys, kuris nugirdė pušų šakas, kuris išsupė klevų pageltusius lapus, tasai tykus rudens šlamesys, kurs per storas sienas, per tolimus laukus girdis ir girdis, ir nemiršta… Žiūrėk, žalios šakos insisupė ir linguoja, linguoja, vėjas neša raudonus šlamančius lapus, vis[as] visas parkas gyvas, ir viskas aplinkui stieba: ir žemė alsuoja, ir supas supas viename žemės verpete… Lietus tylus, tylus dvelkia, tylesnis negu mano ašaros, lėtesnis negu lapo nukritusio skunda.

Bučiuoja vėjas, ir šaltos jo rankos, ir šaltos jo lūpos degina kūną, degina veidą, ir pašiaušos eina per visą kūną, ir skaudu, taip skaudu krūtinėj… Ir vėl aš pasilenkiu po ber žu nusvirusiu, nuliūdusiu… Ir vėl atsigręžiu in vėją… Tegu bučiuoja, tegu šaldo ir džiaugiasi, tegu skauda, tegu. lieknas žemyn vedė

mcdonalds riebalų nuostoliai prarasti riebalus per šlapimą

Galbūt jus domina